Pirmą kart “gyvą” “Citroeną” pamačiau apie 1994m. Tauragėje. Žiūriu, stovi nematyta mašina, duslintuvas žemę remia. Na ir pakrauta, galvoju. Man taip bemintijant, atėjo vyriškis, įsėdo, užsivedė, pakėlė “uodegą” ir nuvažiavo. Taip ir likau išsižiojęs sėdėti savo “pirmuke”.
Vėliau, kai jau karts nuo karto tekdavo pamatyt kokį “Citroen’ą” žmona klausdavo ”Kas čia per mašina? Man ji labai patinka.” “Oi-sakau- žmuon, tai šlamštas, o ne mašina” (kokia gėda dabar...). Bet gyvenimas privertė pakeist mašiną. “Ford Siera” nusibaigė, pinigų turėjom mažai, pamačiau kad parduoda BX’ą, 86m., dyzelį, universalą. Nuvažiavom apžiūrėti. Pirmąkart iš arti mačiau “Citroen’ą”. Kėbulo būklė buvo labai gera, variklio irgi (kiek aš išmaniau, o išmanau toj srity tikrai neperdauginusiai), nusiderėjau, nusipirkau. Pravažinėjau 6 metus. Jei kokia “audi” ar ”vw” būtų patyrusi tiek, kiek mano BX’as, už poros metų būtų padangas užvertusi. Autoservise juokaudavau, kad niekaip negaliu jos pribaigti. Kaip tu pribaigsi, sakydavo, jei tik kas pradeda barškėti ir keiti. Tas tiesa. BX’as šešis metus atitarnavo, žmogus, kuris jį ardė vos neverkė “Kodėl tu gerą mašiną ardai?” Gal dar ir nebūčiau ardęs, bet pernai tėvams reikėjo mašinos, radau BX’ą 92m. 1,9 monoįpurškimas, už 900Lt. Ten vienos smulkmenėlės trūko, tai dėl tos smulkmenėlės poreikio maniškį teko nurašyt. Tebeturėdamas universalą nusipirkau dar vieną, chečbeką. Dabar uošvis juo važinėja. 1999 rudenį internete radau skelbimą, kad parduoda XM’ą 90m. už 900 USD. Na, galvoju, už tokią kainą kažkas negerai. Bet pažiūrėti į Vilnių nuvažiuot nepatingėjau. Pasirodo, mašinėlė be jokių problemų (jei neskaitysime, kad reikėjo pakeisti dvi sferas ir vieną pripildyti).Tiesa – balta spalva. Bet, pirma, ne su spalva važiuoji, antra, baltą spalvą gali regėti dvejopai – kaip klozetą arba kaip gulbę. Man priimtinesnis pastarasis variantas. Nupirkau už 700 USD. Ir dar numeris, kaip provincijoj, tai “krūtas”- RVD 300. Sakiau, uždirbu, dujų nedėsiu. Suvažinėjau porąkart į sostinę ir įsidėjau dujas. Nors kai kas dujas vertina skeptiškai, sako tas pats kaip kurui naudot bezdalus (buvo kažkada tokia diskusija), bet aš nesiskundžiu ir problemų jokių neturiu. Tiesa, pačioj pradžioj turėjau vieną problemą, bet tai dėl to kad dujininkus bukus pasirinkau. Įdėjo kažkokį “reniksą”, kuris man tris įpurškimo blokus sudegino. Bet kai ACS’e kažką sutvarkė – problemų su dujom nebeturiu. Ir aplamai problemų daug neturiu. Barška šarnyras ar traukė – pakeiti ir nebarška. Kas nors blogai su amortizatorium, sugendi pavyzdžiui, Vokietijoj, “parjoji” į Lietuvą, susiremontuoji ir važiuoji toliau. Negendančių mašinų nėra. Tiesa su paskutiniu BX’u, kurį pirkau vasario mėnesį, nepasisekė – užsilenkė variklis. Pasirodo, pirkau jau su remontuotu bloku ir galva. Ką padarysi, nežiopliems pasitaiko.... Šiaip aš iš tų, kurie mėgsta važiuot, bet nemėgsta patys remontuot. Tai va tiek apie mane ir mano “citrinas”.
!!! O dabar autokyje puikuojasi ir CXas. Taip jis atrodė prieš perkant:
Taip jį parsigabenome Lietuvon
Taip jis atrodo dabar
Istorija apie naujos sporto šakos gimimą
Prieš mėnesį iki kelionės, sustojus kieme, po užpakaliniu d. ratu radau LHM'o balą. Nuvažiavus į vietinį servisiuką pasirodė, kad gedimas pats dingo - ir kilnojome ir spaudėme, niekur nė lašo LHM'o nebeišbėgo. Taigi, žinojau, kad problemos niekur savaime nedingsta, bet žinot, laiko trūkumas - taip ir važinėjau mėnesiuką be problemų.
Prireikė nuvažiuot i Vokietiją. kaip tyčia mano BX'o variklis užsilenkė, Pasirodo su defektu buvau pirkęs - į variklio vidų neįlindau, o jei tai būčiau padaręs, būčiau pamatęs, kad galva ir blokas buvo skilę ir remontuoti. Bet važiuot į vokietyną reikia. Tokį vokietuką, kolegą, turiu. Tas savo traktorių "Toyota Land Cruiser" paliko perdažyt Kelmėje, kol dažys - užsinorėjo namo, o ir man reikalų susikaupė. Taigi, nusprendėm rizikuot. Nuvažiavom į Frankfurtą p. M. be problemų ir nuotykių. Važiuodami per Lenkiją juokėmės iš lenkiškų kibirų su lempom. Papasakojau Hartmutui, kodėl lenkų “fiat-kibiras” yra šventa mašina. Nežinot? Ogi todėl, kad joje nuodėmės nepadarysi. Vokietijoj irgi viskas gerai. Nutarėm, kad naktį iš 16 į 17 gruodžio važiuojam į Lietuvą. Iš vakaro viską sukrovėm, kad ryte - sėdi ir važiuoji. Vakare dar buvom nuvažiavę CX'o paveizėt. Pavarvinau seilę ir atidėjau ateičiai.
Taigi, atsikėlėm 2 val. nakties. Kava ir - į kelionę. Užvedu XM'ą, Jau Hartmut sėda prie vairo (buvom sutarę, kad iki lenkyno važiuos jis, iki Lietuvos sienos aš), žiū - lemputė dega. Persmelkė širdį negera nuojauta - ragai, galvoju. Išlipu - akurat. Py-py mano XM'ukas daro. Ir taip visai nebloga srovele, prostatos problemų matyt dar neturi. Nuleidžiu jo potenciją žemyn - nebesisioja. Bandai pakelt - srovele. Prisisiojo koki porą litrų. Puolėm valyt, žinot kaip pas vokiečius su ekologija. Nuvalėm kelią. Mastau, ką daryt? Gal pavažiavus kiek vėl susitvarkys? Tokios kiaulystės tikėdamasis, buvau tris litrus LHM'o įsidėjęs. Bandom, vis tik, judėt link namų. Stabdžiai, vairo stiprintuvas yra, gal ir pasikels su laiku. Mat gruodžio 18 d. turim Kelmėj būti, Hartmutas nori vieną objektą nusipirkti, o 18 d. baigiasi aukciono dalyvių registracija. Jei remontuosim, nespėsim. Mintis - nusipirkti vakar apžiūrėtą CX'ą. Bet XM'ą juk visvien reikės arba remontuot Vokietijoj, arba partraluot. Važiuojam. Karts nuo karto pabandau pakelti citroenišką išdidumą, deja... Impotencija. “Išsisiojam” mano turėtą LHM’ą. Nutariu baigti eksperimentus, o tai ir stabdžiai su vairo stiprintuvu išbėgs ant kelio. Vokietijoj, "autobane" jokių problemų. Lengvos, juokingos problemos prasidėjo pasiekus betoninį "autobaną". Jautiesi kaip jodamas ant arklio, bet taip lengvai, lyg pasijodinėdamas miško takeliais lengva ristele. Greitis apie 80 km/h. Kur geras "banas" 100-110 km/h. Linksmai pažvengdami pasiekėm Lenkiją. Dar lenkų muitininkai prisikabino. Liepia važiuot per krovinių terminalą. Ir kyšio neima šlėktos. Gerai, kad Hartmutas vokietis. Iškart - "kur jūsų šefas?" Nuėjo pas šefą, išaiškino ES perspektyvas ir politiką. Šefas praleido. Kvailys tas muitininkas, kyšio nepaėmė. Čia tarp kitko.
Iki Poznanės jau nebe lengvas pasijodinėjimas, o lėkimas zovada raižyta vietove.Atsigavimui- dar gabalelis autostrados ir prasidėjo rodeo - laukinio jaučio prajodinėjimas.Joji joji, randi gabaliuką geresnio kelio, paspaudi greičiau ir ... baigiasi lygesnio kelio atkarpėlė. Vėl šoki aukštyn, žemyn, bum, bum, trach tibiduch tibidach, bum tarabumbum..... Duslintuvas - bam, bam, bammmmmmmmm.... Galva į stogą barkšt, barkšt bum - ajaijai...
Pravažiavus 1/3 Lenkijos nusikratė duslintuvas. Velkasi, vargšas, brūženasi, o susitvarkyt nėra kur. Bandžiau užvažiuot ant griovio krantų, kad galėčiau palysti po mašina. Pasikoriau ir nei pirmyn, nei atgal. Lenkiukai sustojo, ištraukė. Tada atbulas užvažiavau ant griovio kraštų, šį kart pavyko. Palindau, įvertinau situaciją, nustačiau kad reikia geriausiu atveju "svarkės", blogiausiu - vielos gabalo. Kitoj kelio pusėj - lenko namas. Hartmut bando vokiškai lenkui paaiškinti, kad mums reikia vielos. Nepavyksta. Lenkiškai, rusiškai, lietuviškai tą bandau padaryti aš, net pirštus nuo kalbos paskaudo. Nežinau, kaip lenkiškai viela. Pagaliau pasiekiam progresą - lenkas supranta, kad mes elektrikai ir mums reikia vielos instaliacijai-namie remontą darom. Per tą laiką Hartmut patvory randa plieninės vielos gabalą, gauname lenko leidimą ji nusavinti, lendu po XM'u, rišu "glušą". Sustoja lenkas, pasiūlo pagalbą. Citroenistas, CX'ą turi. Pasišnekam, pasiguodžiam, patikinam, kad jau susiremontavom, atsisveikinam ir judam toliau. Reikia skubėti. Bet vis vien malonu, kai kažkas pasiūlo pagalbą. Ačiū jam.
Karts nuo karto apturime gėdą: lenkiški kibirai krauna per šonus. Gėda. Siaubinga gėda. Bet yra kaip yra. Raudonuodami važiuojam toliau. Na paguodai galiu pasakyti. Kad kelis kibirus vis tik aplenkėm, kad ir avariniu režimu judėdami.
Įpusėjus Lenkijos trasą mano kolega užmigo. Neįsivaizduoju, kaip jam tai pavyko, bet ne tik užmigo, dar ir knarkt pradėjo. Pagal kratymo ritmą. Chrrr-rr-chrrrrrr-r-r-rrr-rrrr-rrrrrr-r-r-r... Leipstu juokais, bet nežadinu, tegul pailsi vargšas. Chrr- chrrrrr - ch - rrrrrr. Kai pabudo, jau juokas jo nebeėmė. Likusią 1/3 Lenkijos trasos su kiekvienu krestelėjimu vaitojo, lyg devyniom kulkom sužeistas. Krest - aiai, krest, krest - oiojojaaaaoooouuuaiiii. O man toks “žvengas” ima, negaliu, leidžiu į kelnes. Bumt –aiaiai, bumt – oioioi, bumt bumt –ochochochaaaajajaiiiiiiiiiiiiiii. Ir juoktis garsiai negaliu, supyks dar. Aš tai į vairą įsikibęs. O jis kaip kosmonautas kosminiam laive – net saugos diržai nepadeda, galva į stogą bumt ir bumt.
Raciaz’e (miestas toks yra, geriau jau jo nebūtų) lenkų uniformuoti plėsikai dar uzpuolė, 50 EUR numelžė. Hartmutas labai supyko sužinojęs, kad daviau kyšį. Užsirašė policininkų mašinos nr., sakė grįždamas užsuks pas jų (policininkų) šefą ir pasakys, jog jis turi du korumpuotus policininkus. Iškart matosi, kad sovietinėj sistemoj negyvenęs. Nors jo tiesa, manau jei būčiau nedavęs, būtų paleidę. Bet buvau jau pavargęs ir lengvai leidausi nureketuojamas. Su mintimi “pasprinkit jūs tais pinigais”. Lietuvoj tokiu atveju policininkams akis būčiau iškabinęs, bet tai buvo Lenkija. Bjaurioji jos pusė.
Kaip ne kaip, bet Tėvynę pasiekėm. Tiesa, muitinėj dar dukart buvau ant “gulinčio policininko” pasikoręs. Pazulinau, kol per sniegą asfaltą pasiekiau, ir džergždamas slenksčiais, nuvažiavau. |Nuo sienos jau vairavo Hartmut. Čia kaip tose pasakose –viskas baigėsi gerai. Į Tėvynę grįžau, Hartmutas norimą objektą nusipirko, savo “Tojotos” nudažymu liko patenkintas, išsimiegojom kaip tūzai, be jausmų ir sapnų (be miego buvau 42 valandas). Hartmutas sakė, kad šios kelionės niekada nepamirš. Aš taip pat.
Važiuodami nutarėm, kad verta pradėti kultivuoti naują sporto šaką – jojimą “Citroen’u” nuleista važiuokle Lenkijos keliais. Ko gero tam tiktų ir lietuviški lauko keliukai. Laikui bėgant tai taptų olimpine sporto šaka ir geriausi jos atstovai būtų būtent lietuviai. Taigi siūlau surengti nacionalinį jojimo “Citroen’u” varžybų turą jau 2004 metais. Nuleidus pakabą, kilnojimo svirtelę reiktų užanspauduoti varžybų teisėjų anspaudu, pažeidus anspaudą dalyviai būtų diskvalifikuojami. Atitinkamomis apsaugomis turėtų būti uždengtos visos vietos, kur galima reguliuoti pakabos aukštį. Reiktų įsteigti kelias nominacijas. Siūlau:
Na ir tt.
O tiems, kurie bandys sumušti mano rekordą Lenkijos keliais galiu duoti keletą patarimų.
Kitą dieną po kelionės savo XM’uką nuvariau pas Audro ir už poros dienų pasiėmiau sutvarkytą (AČIŪ, AUDRO!). Apie kelionę primins tik duslintuvo vidurinė dalis – ji jau nebeapvali. Bet lopuką uždėjom, lūžusią vietą suvirinom ir viskas puiku. Daugiau pasekmių lyg ir nebuvo. Na, tiesa, lygtai smegenys į užpakalį susikratė. Bet dėl to nepergyvenu – visų Lietuvos politikų smegenys ten, ir gyvena žmonės, diskomforto nejaučia. Gal ir man dabar į politiką pasiduot?
Štai ir visa istorija. Gal dyzelinį 1,9 variklį kas turit? Susitvarkyčiau BX’ą jojimo treniruotėms. XM’ą taupysiu varžyboms.