Mano pažintis ir gyvenimas su CITROËN

Sveiki, Citroenų mylėtojai. Aš Deimantas. Šiandien 2005 m. gruodžio mėn. 4d. Man 40 metų.

 Štai mano atvaizdas

Viskas prasidėjo 1995m. Tada turėjau Tėvų padovanota 1978 metų laidos Žiguliuką 21011. Taigi tai buvo automobilis praktiškai vienose rankose. Mylėjau jį taip, kad maniau važinėsiu juo iki mirties. Net įsivaizdavau save sena prie šio seno Žiguliuko.

Viena diena pas mane darban atvažiavo svainis, su kuriuo, beje ir dabar, ir tada bendravom nuostabiai. Pamačiau jį su kažkokia mašina. Tai buvo sidabro spalvos BX 19 GT 1985m. laidos. Pripuolęs ir apžiūrėjęs, o labiausiai sužavėtas, kai mygtelėjau mašinos galą, supratau, kad daugelis automobilių markių man staiga išnyko. Po kelių mėnesių Šiauliuose nusipirkau net netikrinęs, o užgarantavęs apie pirkimą telefonu, BX 19 GT 1985m.laidos. Nors įtariau, kad po sandėrio šeimininkas ja dar spėjo apdaužyti, aš savo sprendimo nepakeičiau. Mano įtarimai po kiek laiko pasitvirtino, bet aš labai nekreipiau į tai dėmesio. Sumokėjau už jį tada 2100 dolerių. Po kiek laiko pardaviau Žiguliuką (verkiau aš ir Mama) už 1250 dolerių. Grąžinau skolą, nes Citrui pirkt aš pasiskolinau. Ir štai aš sode. Taip aš užsikrėčiau citroenlige.

Citroen man turbūt įėjo į pasąmonę, kai dar buvau mokyklinukas. Vilniuje Jogailos g-je vis matydavau debiliškų (kaip tada galvodavau) formų automobilį, pro kurio apačią nepralįstų net pelė. Iš kažkur girdėjau, kad tai mašina su  oro pagalvėm, bet taip niekas ir neišaiškindavo normaliai ir aš įsivaizduodavau, kad vairuotojas ateina, kažkur prijungia pompa, pripumpuoja tas “pagalves” oro ir važiuoja. Vis sau galvodavau, kam tas vargas, kai kitų mašinų nereikia pripumpuot. Tai buvo, kaip vėliau supratau, nuostabusis CX.

Į šį klausimą aš atsakiau sau po gerų 15 metų.

Kadangi tuo metu, kaip ir didžiąją savo gyvenimo dalį, dirbau servise, tai pats ir pradėjau jo tvarkymą. Kadangi 1995 metais su dalim buvo gan keblu ir jos buvo velniškai brangios, susitariau su buvusiu šeimininku ir vieną savaitgalį nuvažiavau į Šiaulius susitvarkyt priekinės pakabos, nes velniškai barškėjo. Sužinojau, kad joje priekinės svirtys sujungtos su balkiu guoliu, o ne guminiu įvorių, kaip visose “normaliose” mašinose, pagalba. Ten ir buvo barškesys, nes juos reikėjo keisti, paveržti nepakako, nes guoliai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo subirę. Už vieną guoliuką tada mokėjau po 120 piniginių vienetų. Man tai buvo brangu. Dar “šarnyras”, vėliau galinių svirčių guoliai. Taigi paklojau už dalis nemažą sumelę, bet man padarė nuolaidą. O ir dirbau pats, mokomas jojo. Pasirodo, kaip vėliau sužinojau, jis (buvęs šeimininkas), pirmą savo Citroen parvarė Lietuvon dar 1986m. ar panašiai, o kadangi sferų pripildymas tada buvo problema, pritaikė “kukurūzniko”. Tą naktį iš šeštadienio i sekmadienį Šiauliuose jis papasakojo tiek apie Citroen, kad mano praeities įsivaizdavimas apie sferų pripūtimą rankine pompa  kėlė man juoką. Tą naktį miegojau BX-e. Buvo labai gera įsigijus šį kosminį laivą. Nepaisant papildomų išlaidų ir nuostatu kaitos, kurios neleido miegot.

Grįžus į Vilnių su svainiu pradėjom mąstyti apie sferų pripildymo įrangą ir, padedant vienam žmogui, kuris dirbo vienoje tikslių prietaisų gamykloje, pavyko ją susikurti. Įranga sudarė azoto balionas ir ypatingai atsparių didžiuliam slėgiui vamzdelių ir sujungimų konstrukcija. Tada sferų užpildymas buvo brangus ir tą darė ne taip, kaip dabar - daug kur ir daug kas. Be to norėjosi nepriklausomybės. Pritekino pagal brėžinius vožtuvų sferom, kurių daug ir dabar guli garaže, nes dabar pripildyt sfera nėra problema. Buvo be galo malonu patiems, kaip kokią padangą prisipildyt ar pasitikrint sferą.

Teko išgirsti ir patirti visokių juokingų replikų iš pačių bendradarbių (mechanikų ir pan.) del Citroen kitokiškumo. Įdomiausi:

1) na ir mašiną nusipirkai, kai šitiek visokių modelių pasauly prigaminta;

2) jau dizainas jos, net aš kirviu iškirst galėčiau;

3) tave turbūt apgavo, kai ją pirkai, sakė, kad gera auto?

4) į klausimą, kodėl pirkau Citroen, atsakydavau, kad įdomus techniniai sprendimai ir, kad hidropneumatinė pakaba. Tada gaudavau antausį, kad pažiūrės, ką aš veiksiu, kai ji suges arba, kai sfera sprogs. Iš tikrųjų turiu prisipažinti, kad truputėlį bijodavau važinėt ir dėl replikų, ir dėl mano žinių trūkumo, bet laikui bėgant, tai praėjo. Net daug šiuolaikinių mechanikų labai skeptiškai žiūri, o gal tiksliau pasakius bijo net iš arčiau pažiūrėt į Citroen dugną. Matyt tikrai mano, kad ši mašina tikrai velnio išmistas (citata). Arba meluoja sau ir bijo užsikrėst citroenlige.

Važinėjant BX-u teko jį tikrai nemažai taisyt. Kelis kartus buvo prarūdiję LHM-o vamzdeliai, laimei visus kartus netoli garažų, kuriuos turiu du. Bet daug taisydavau dėl savo pedantiškumo, kada tūlas tautietis pasakytų, kad neturiu ką veikt.

  Pirmasis Naujininkuose.

 Antrasis sode Nemenčinės plente.

Juose ir vyksta mano gyvenimas. Juose pagrindinai buvo tvarkomas ir laikomas mano Citroen BX 19 GT. Bandžiau rašyt visas išlaidas taisymui, net tepalams ir kurui. Tiksliau fiksuot jo gyvenimo istorija. Bet po to atsibodo. Nepasakyčiau, kad labai daug aš turiu tų išlaidų. Tiesa, nei vieno karto nebuvau Citro atidavęs tvarkyt kažkam kitam. Gal todėl tų išlaidų mažiau. Tiesa, tokia lazda turi ir antrą galą: būdamas labai reiklus ir didelis krapštukas, aš dažnai profilaktiškai ardydavau ir surinkdavau ypač hidraulikos komponentus. Todėl įsitikinau per savo klaidas, kad ypač dirbant su hidraulika, turi būti chirurgiška švara. Štai ir šiais, t.y. 2005m. betvarkydamas variklio galvą, nes šaltam orui esant, pradėjo varyt antifryzą lauk pro galvos tarpinę ir remontas buvo būtinas, nepakankamai išvaliau, kiek dabar suprantu, nes tiksliai nežinau, kol neišardžiau pakartotinai, tepimo sistemos. Susidrožė skirstymo velenėlis. Sutvarkysiu! Išlaidu bus, bet ne tiek daug, nes vėl tvarkysiu pats. Kainuos velenėlis, vėl galvos tarpinė, skirstymo diržas, visokie plovikliai, hermetikai. Darbas nekainuos. Darbas malonumas, ypač, kai myliu Citra. Verta tvarkyt, kai žinau kaip jis veža.

Labai dažnai važinėju Nemenčinės plentu ir tik pavažiavęs su OOOO supratau, koks jis duobėtas. Su Citroen važiuojant, jis toks neatrodė. Tiesa, maniškis BX-as nėra idealus Citroen. Hidraulinė pakaba nuolat keičiasi. Būna momentu, kai jis labai minkštas, būna, kai siūbuoja ir t.t. Labai buvau užsidegęs sutvarkyt, kad jo galas nekristu. Buvau pakeitęs gal 5 stabdžių pagrindinius vožtuvus, reguliavęs aukščio korektorius, keitęs juos, plovęs sistemą, reguliavęs slėgio reguliatorius, perpildęs sferas ir t.t. Mašina stovėdavo, kaip su spyruoklėm kelias dienas. Jau dainuodavau pergales giesmę. Bet staiga ateidavo nusivylimas, kai užmiršęs, kad jos galas sėda ir, kad ta gedimą sutaisiau, atėjęs prie BX-o rasdavau jį žiūrinti į dangų. Galu gale lioviausi siekti, kad jis nesileistų. Supratau, kad tai yra hidrodetalių išdylimo, o gal ir dar šio bei to pasekmė. Man dabar gerai, kad jis pasikelia, kai užvedu variklį ir, kad pasikelimo nereikia laukti iki kantrybes netekimo. Žinoma norėčiau, kad jis ir nesėstu. Tam reikia laiko, pinigo, žinių, nauju dalių.

Po kelių metų įstačiau baltarusišką naudotą dujų įrangą. Važinėjimo išlaidos sumažėjo žymiai. Dujomis niekada neužsivedu, o ir variklį užgesinu benzinu. Toks mano principas, paremtas kai kokiom žiniom. Ir, sakyčiau, ypatingo dujų kenkimo varikliui nepastebėjau, priešingai, ką girdžiu kai kokiose legendose. Dujų vasara naudoja 9-10l., o žiemą 12-13l. šimtui km. Visai dėl to nepykstu.

1998m.nupirkau sau Citroen BX 16 TRS už 500 dolerių. Kodėl aš jį pirkau iki šiol sau vienareikšmiškai atsakyt negaliu. Jis buvo važiuojantis, tik patyręs traumą, kada pilnas keleiviu 100 km per val. važiavo plentu Molėtai-Anykščiai ir šoktelėjo nuo tramplyno. Manau, kad daugelis iš Jūsų žinote tą kelią. Sakė, kad keleiviai turėjo išlipti pro priekines duris, nes, kadangi jis buvo labai minkštas, kaip ir budinga Citroen, besileidžiant galinio tilto guminės atramos padarė didžiulę kuprą bagažinėje. Išsikraipė kėbulo galo geometrija. Galines duris vos atplėšiau. Atstačiau viską į vietą. Apie metus pasivažinėjau, paskolinau svainiui, bet, kai žiemą nuvažiavęs aplankyti jo garaže (su dviem mašinom nemoku važinėt) radau hidraulikos defektą, nusprendžiau jį išardyt dalims, kurių dalį pardaviau, o dalis apsigyveno mano BX-iuke. Štai keleta nuotraukų iš mano ir BX 16 TRS bendro gyvenimo.

   Dar važiuojantis.

 Jau be variklio

 Vaikai jau apkrėsti citroenlige

 Paskutine kelione aplink soda.

 Pabaiga.

Perpjovęs pusiau per 2 kartus nuvežiau į metalo laužą.

Gavau 18lt. Prieš išvežimą išsipjausčiau kai kurias kėbulo dalis, tame tarpe ir stogą, kuriuo apkaliau garažo duris (nuotraukose nesimato).

Tikrai buvo gaila jį ardyt. Nemanykit, kad niekam jo nesiūliau pirkt. Visiems užkliūdavo, kad Citroen ir dar 1983m. O minkštas buvo! Vienas klasiokas, kuriam siūliau jį pirkt, į bagažinę įdėjus atsargini ratą ir galui staigiai smuktelėjus žemyn, tuojau pat atsisakė jojo ir net išklausyt nenorėjo, kas ir kodėl čia įvyko. Nepaisant el. valdomu langų, centrinių užraktų, nuostabiai minkštos važiuoklės, gero varikliuko (dar jį turiu), teko su juo atsisveikinti. Na, nebuvo vairo stiprintuvo, buvo pažeistas, kaip minėjau, kėbulas ir mašiniukas gana greitai sėsdavo. Šio TRS-o priekiniai sparnai, o ir dar keleta daliu puošia manąjį GT.

Štai keleta nuotraukėlių su BX 19 GT 1985m.laidos.

 Montuojama signalizacija.

 Aš laimingas.

 Vidus. Labai patinka kosminiai valdymo prietaisai.

 Mano kasdienybe.

 Užpakalėnas.

 Jis toks margas tapo palaipsniui, ko nenorėčiau dabar. Dabar nenorėčiau būti pastebimas, kai važiuoju. Matyt bręstu, o gal pasenau.

Ištikrųjų, kaip buvau užkrėstas citroenlige, taip šia ligą pavyksta sėkmingai ir skleist. Čia mūsų, sergančiu šia liga klanas.

  Pas Tėti sode 1.

  Pas Tėti sode 2. Tėčio Xantia 1.8i Collection.

Taigi nesu vienišas su savąja liga ir tarp artimųjų.

O čia akimirkos iš gelbėjimo darbų, kad mano BX-iukas vėl važiuotu.

  Keičiu sankabą, riebokšlį.

  Tuo pačiu perrenku ir pakeičiu pavarų dėžės dalis.

  Čia jau darbai įpusėjo.

  Vaizdas iš galo ir apačios. Gražu! Balkio bėdos - sutvirtinu.

  Neištvėriau ir patikrinau kėbulą. O, siaube!

Štai taip teko kniedyt žaizdas. O galėjau pamest variklį. Gal atrodo ir netvirtai, bet ištikro labai tvirta ir nesudeginau metalo virindamas. Po to dar užtepiau šią cinkuotą skardą. Nieko nepadarysi-1985 m. be cinko.

  O čia taip teko keisti ilgąjį vamzdelį, kai prakiuro prie pat garažo.

  Kai moki - nereikia nei duobės. Gerai, kad aš nestoras.

Už apkrėtimą citroenlige esu dėkingas pirmiausia savo svainiui Žilvai, kuris turi CX grabovėžį, XM 2.5TD, BX 19 Gti 16V, C5 ir gal dar kada ką turės. Už palaikymą sunkiomis akimirkomis ačiū mano Mamai, kuri net pavarų dėžę padeda nuimt, Tėčiui, kuris nežinau ar serga citroenlige, bet jau turi Xantia 1.8i 1999 m. laidos ir padeda, kai mano BX-iukas serga. Ačiū draugei Daivai, kuri ištveria mano meilę Citrams. Ačiū, kad yra šis tinklapis.

P.S.: nepagyja tik stipriausi.

Pirmasis Citroën'ų susibūrimas Lietuvoje - 2000.02.14