Trys savaitės šaltoje mašinoje baigėsi, kaip ir jau beveik detektyvinė salono ventiliatoriaus paieškos istorija.
Nusprendžiau, kad verta ja pasidalinti
Ventiliatorius nudvėsė. Mašinoje tapo šalta ir nejauku. Kol 0/+2 važinėti dar gali, bet jeigu jau -2 - darosi labai bjauru, o prie -4 - ypač sudėtinga. Šala ne tik rankos storose odinėse pirštinėse (nieko keisto, juk nejudi!), bet ir kojos batuose su vilnonėmis kojinėmis! Kiekvieną dieną vis geriau supratau tą pamokančią istoriją apie girtą miškovežininką ir jo viršininkus taigoje (Nežinote? Gerai, kitą sykį papasakosiu - tikrai verta dėmesio)
Taigi, pirmasis etapas:
- A, nieko tokio čia tas tavo ventiliatorius, atvežk, pataisysim.
Atvežiau. Išėmėm. "Braaač, panašu, kad čia ne tranzai miro, o variklis sukepęs. Nieko, tuoj skambiname į Kauną ir atsisiunčiame kitą."
Atsisiuntėme tą patį vakarą. Toks visas gražus, juodas ir veikiantis. Toliau veiksmas vyksta lauko sąlygomis: sniegas, šaltis, tamsa, tik maloniai šviečia pigi kinietiška liuminescencinė lemputė. Prijungėme. Ūžia taip, kad net gražu klausyti - ir bžžž, ir bžžžŽŽŽŽ, atrodo, pakils ir nuskris. Tik įdomu, kodėl jis nepučia oro į saloną? Krapštome galvas, svarstome. "Ai, išimsiu aš tau iš savo ir įdėsiu, o paskui su šituo išsiaiškinsiu" - taria Marčius ir lenda ardyti savo XMo. Įdedame. Ir vėl tas pats - ūžia kuo gražiausiai, bet nieko nepučia. Tai bent mįslelė! "Tu pažiūrėk iš kapoto pusės", - sako man, - "ar tik ten nepučia"? Pridedu ranka - akurat! Ventiliatorius lupamas lauk, iama lyginti su senuoju.
- Blogai, - girdžiu kaip varvekliais suskamba Marčiaus balsas. - Tavo ventiliatoriaus sparnuotės kita kryptis. Reikia tokio, kuris suktųsi į kairę, matai rodyklytę?
Šalta mašina per šaltą mišką judu namo.
Antras etapas.
- Alio, girdėjau, Xantias ardot?
- A ko reikia?
- Ventiliatoriaus...
- Su kondišinu? Tai kad mes turime tik tokį, kuris niekam netinka - sukasi į priešingą pusę.
(Ką? Jis pasakė "sukasi į priešingą pusę"? Nejaugi? Oh, I love Čekoniškių šrotas!)
Klyksmas:
- Tik niekam neatiduokit! Man tokio ir reikia! Jis sukasi į kairę, ar ne?
- Nu taip, į kairę.
- Kiek?
- 100 Lt.
(Marčiau komentaras – plėšikai, mušk kainą! Ką čia pamuši, kai stovi vienuose vartuose...)
Dar tą patį vakarą vėl pas Marčių. O, kaip gerai, kaip tas šaltis nusibodo! Laidai kabo - tik prijungti porą jungčių ir įstatyti. Ūžia! Įdedame...
Nieko. Į saloną - nieko. Kaip tai? Kodėl?
- Taigi čia toks pat! - apstulbsta Marčius. - Aš gi sakiau, rodyklytė turi būti į kairę.
- Tai ji ir yra į kairę! - prieštarauju.
- Ne, ne ta rodyklytė - va šita!
K... Czenstakowa (ar kaip ten sako Žečpospolitos palikuonys), rodyklytės tai trys ir pagal jas, aišku, apibūdinimas buvo netikslus. Taigi, dauguma tų varikliukų sukasi prieš laikrodžio rodyklę, o man reikia pagal.
Šalta mašina per šaltą mišką judu namo.
Trečias etapas.
- Alio, girdėjau, Xantias ardot?
- A ko reikia?
- Pečiuko ventiliatoriaus...
- Su kondišinu?
- Aha.
- Neturime.
(...)
- Turime.
- Į kurią pusę sukasi?
- O tai aš iš kur žinau (pala pala, dėde, tai čia man reikia tavo prekes žinoti?).
Kantriai aiškinu problemą ir jos gylį.
- Nu ne, ponas. Jūs atvažiuokite, nuvesim prie mašinos, pats pasižiūrėsite.
Rezultatai: Vilnius - neturi niekas. Kaunas - neturi niekas.
Už ką TU mus šitaip baudi?
Skambuti į "VEHO" - oficialių

dilerį.
- Ko ieškosime?
- (ilga specifikacija, kėbulo numeris ir t.t.)
- Yra.
- Kiek?
- 1700 Lt
- Ūtiūtiū. Ačiū, gal kaip nors.
Pagalbos klyksmas CITRINOS forume. Vėl keli atsiliepimai. Iš jų vienas atrodo viltingas! Tačiau jau 250 Lt (Marčiaus komentaras (NB!) – reikės ir mums kelti kainas...) Nusiverkšlenu iki 200. Lentvaris... OMGWTF, toli, -4. Važiuojam. Trumpų maldelių, išvaikančių kamščius kalbėjimas padeda - štai aš ir grafų Tiškevičių domene. Štai ir garažas, kuriame gyvena mano viltis. Viltis... Gyvena... O čia koks jis? Kitoks. Jklmn. Mlknj. KITOKS! Ir aš važiavau dėl to į Lentvarį!!! Nešildoma mašina! Valandą. Prie -4. Mano pirštai sušalę, kojos irgi, aš noriu C2H5OH bent jau. Ok, tu stiprus, tu nenervingas. Susiimame. Giliai įkvėpiame. Apžiūrime, galg visgi tiks. Taip... Montažo kojelės. Sparnuotės kryptis. Blia. Blia. Bliaaaa! Kas, kas įdėjo ten kitokią fiškę? Kas?!
- Pala, o tai tokios fiškės neturit?
- Nu tai kad ne.
Skambinu Marčiui, guodžiuosi. Dar ieškoti?
- Imk. Ką nors sugalvosim, atrinksim, prijungsim tiesiogiai.
Paimu. Randame ir kitokią "fiškę" - vienintelę visame garaže. Vėliau Marčius pakomentuos: "tokių dar neteko matyti..."
Peržvelgdamas realybės linijų susikirtimus beveik išvengdamas kamščių atvažiuoju iki Marčiaus namų. Pasibeldžiu nešinas grobiu ir sakau:
- Duok arbatos, nes tuoj suledėsiu. Perkeltinės prasmės beveik nėra.
Kiek atšilus griebiamės fiškės keitimo darbų. Jie pavyksta. Ventiliatorius atsistoja į savo vietą. Hiustonai, kaip mus girdite? Penkti, keturi, trys, du vienas. Bžžžžžžž....žžžž!
Į saloną plūsteli vėjo banga. Akyse tvenkiasi džiaugsmo ašaros. We did it. Pagaliau. Trys savaitės. Trys sumautos savaitės nešildomoje mašinoje baigėsi. TRYS SUMAUTOS SAVAITĖS. Ne, dabar vos aptikęs aš nusipirksiu atsarginį ventiliatorių ir pasidėsiu kur nors garaže - pvz., vietoje altoriaus. Tikrai tikrai nusipirksiu. Ir jums patariu. Tikrai tikrai
Ir kodėl man, būtent man pasitaikė šis puikus Citroen Xantia Break modelis, kuriame variklis ir užpakalinė pakaba nuo XMo , traukių detalės - nuo Peugeot 605, o ventiliatorius sukasi į priešingą pusę nei 98 proc. modelių?