Iš praktikos, tai geriau, kai vairuotojas irgi prisideda prie šturmanavimo. Dangos stebėjime, posūkių staigume ir t.t. labai svarbu bendrauti su šturmanu ir tartis apie esamą situaciją. O ypač labai gerai, kai vairuotojas pats rūpinasi tikslaus važiavimo atkarpose pataikyti į laiką. Nes tuomet šturmanas gali koncentruotis į teisingą kelio sekimą, o vairuotojas jau pats pasižiūri kas kilometrą ar kelis, kaip sekasi vidutinį greitį išlaikyti.
Prisisegu chronometrą prie skydelio nuo saulės ir pasiseku situaciją kas kilometrą, o kartais ir dažniau. Kad būtų paprasčiau susekti tokius dalykus tiksliau, ant laikų lentelės susiryškinu kelis stulpelius ir kelias eilutes kas tam tikrą žingsnį, kad nereiktų žabalinėt po visą pilną lentelę. Seniau, kai reikdavo pervažas suskaičiuoti, tai ant vairo prisitvirtindavau lapą, ir ten žymėdavaus kiekvieną pervažiuotą, nes paprastai šturmanas ir/arba papildomas ekipažas turi pakankamai darbo su fotkėm, kryžiais, kapinaitėmis. Žodžiu, šturmanauti daug sunkiau ir tikrai kai pats sėdi toje kėdėje (mes būna kas etapą pasikaitaliojam, kad nebūtų nuobodu), tai įtampa daug didesnė, negu vairuotojo, nes turi daug daugiau visko pasirūpinti. O jei ekipaže papildomų narių nėra, tai ir užduočių lapais rūpintis. Tad vairuodamas visada stengiuos kuo daugiau darbo nuo šturmano nuimti, kad jis galėtų labiau koncentruotis į savo tiesioginį darbą.
Svarbiausia, aišku, vairuoti linksmai ir saugiai, kad žmonėms būtų gera nuotaika. O kai gera nuotaika, tai tuomet ir rezultatų siekimas nebūna toks sudėtingas ir "jausmingas"