Mtai, istorijos tęsinys. Nuvažiavau pas duslintuvininkus - sakau, traukė nukrito. Ok, sulindo po mašina. Uždėjo traukę. Bet ten toks domkratas, kuris biškį per aukštas

, tai kol nepakėliau pakabos, tol neištraukia. Ką gi - pakėliau, reikia nuleisti. Nuleidau - vėl traukė nukrito. Vėl palindo po mašina. Vėl uždėjo - sakau, gal galima kaip nors pritvirtinti. "Ne, ne, čia reikia keisti, ne, nieko negalima padaryti". Velniop

O domkratas vėl neišsitraukia - pakėliau, traukė nušoko. Eina peklon! Sėdau važiuoti - priekis normalioje pozicijoje, galas - iškeltas. Dantis ant danties nepataiko. Parsitrenkiau iki namų (25 km už Vln), nes pažadėjau žmoną su dukra atvežti iki miesto, kitos mašinos. Suprantu, kad taip nepavažinėsiu. Nusispjoviau, padėjau keletą plytų po

ir lindau apačion (beje, ar ištraukus raktelį

neturi nusileisti?) Traukę radau (primenu, šiaip jau aš po mašinomis landžioju ypač retai, palikdamas tą darbą labiau kvalifikuotiems). Uždėjau. Matau, kad bus taip pat, kaip tiems meistrams - ji nifiga nesilaiko (bet ir

konstruktroriai - kam šovė galvą daryti plastmasinį jungimą TOKIOJE vietoje?). Ėmiau sukti galvą kaip pritvirtinti - meistrams tai pofik, o man juk važiuoti reikia. Be to, pietų pertrauka kaip ir baigiasi... Ir susiradau išgelbėtoją - tokius plastmasinius laidų veržtukus. Vienu sukabinau metalinę traukės dalį su plastmasiniu gaubtu, kitais imobilizavau sukabinimo veržtuko vaikščiojimą. Ir ką manote - O VIS DĖLTO JI SUPASI, o ne KRATOSI!!!
Dabar lauksiu tikro remonto.
Pasakos moralas - meistrams tavo auto iki lemputės, sprendimų turi ieškoti pats. Ačiū, kad padėjote jį įsisavinti.