Saulynas rašė:
Jo
,Tadai ,atsargiai
Viskas normaliai, gyvybę mes vertinam. Kai bandžiau lipti į uolą didesniam aukšty, kadangi jokių virvių ir kitko neturim vietoj, tai tėvuką pastačiau apačioj, kad paminkštintų kritimą. Tai taikoma laipiojimo profesionalioj praktikoj taip pat, kur nedideli aukščiai, iki kokių 6m, iš ten ir nusižiūrėta.
Vakar užlipau viens į aukščiausią NOR viršūnę. Nedaug ten, 2469m, ir priėjimai labai lengvi, turistiniai bet vis įdomu, nes pats tokiam aukštyje dar nebuvęs. Jau ir sniego sočiai, ir palipt per jį sunku, ir paskui bėgt žemyn ar čiuožt ant kojų smagu. Ir šiaip, vietoj žadėtų 4h viršun, pakilau per 2h35min, o apačion vietoj kokių 2h30-3h, palenktyniavau su kažkokiu vietiniu norvegu, tai gavosi 1h15min, buvo kas veikti, už tai šiandien nuovargį visą dieną laižausi, nes atsistoti ir atsisėsti sunku. Jis paskui mane, per sniegyną leisdamasis, gal žinodamas neparodytą kelio nukirtimą, aplenkė. Bet tai žmogus normalią aprangą turėjo, o ne suplyšusius džinsus, medvilninį ištirpusių pūgos snaigių ir prakaito prisigėrusį bliuzoną bei vasarinius beaulius plonapadžius Laisvės Alėja vaikščioti tinkamus kedukus, su kuriais šokant nuo akmens ir akmens, pėda jaučiasi kiekvienas nelygumas. Buvo smagu, o viršuj tai buvo pūga. Iki žygeivių į tą kalną miestelio, nuo pagrindinio kelio, užvažiavau su dviračiu. Kelio ten apie 18km (neturėjau laiko daugiau minti, o čia ir privataus kelio mokestį motorinėms TP sutaupiau, ir parkingo mokestį sutaupiau, ir visai smagiai prasimyniau išvakarėse), bet per tą laiką pakyli į 1100m aukštį, tai yra kas veikti, minti pedalą serpantinu, skinantis kelią tarp karvių. Apačion leidžiantis tai užkaitinau dviračio stabdžius, o pas mane ne koks šuns pypas, o normali diskinė hidraulika. Smarvės buvo, bet dūmų dar ne. Vis dėl to sustojau kelis kartus atsiaušint, nes bėgiais gi nepastabdysi, o perkaitint iki "košės" nesinori visai, nes tektų dideliam greity virsti ant šono, braukti šonu į uolas ar dar kokią nesąmonę galvoti, kad tiesia trajektorija per atitvarą nuo šlaito nenueit... Mordą ir taip jau pasiženklinau, bandydamas su paprastu dideliu dviračiu skeitparke per vieną figūrėlę pervažiuot. Dešimt kartų iš eilės pavyko, o vienuoliktą per anksti vairą suktelėjau, tai va prieš pusvalandį paskutinius šašus nuo nosies nusilupau.
Ai, o naktį prieš lipimą, užmynęs į tą kalną, tai palapinėj miegojau. Kadangi čia buvo išvis viskas neplanuota, nei kalnai, nei kas, tai biškį buvau nepasiruošęs tokiam orui. Jautėsi, kad bus vėsu, tai apsirengiau ant maikės marškinius, bliuzoną, striukę, šortus pasikeičiau į kelnes ir užsidėjau antras kojines. Vietoj kepurės bliuzono kapišoną ir į pigiausią vasarinį miegmaišį.
Ale pabundi, žmogau, penktą ryto, švintant, drebantis... Pakeli galvą, suvoki, kad reikia gamtinių reikalų kampelio paieškoti. Kyli prie užtrauktuko - nesisega, užšalęs. Tai pradedi galvot, kaip čia dar panaudot likusius atsarginius skudurus. Kojas miegmaišyje apsivynioji dvejomis maikėmis, trečią užsimauni ant striukės, ant kelnių užsimauni šortus, o kojas, kartu su visu miegmaišiu, sukiši į kuprinę. Susirieti, pasidarydamas vietos miegmaišio viršuj, ir užsivynioji ant galvos. Tai nepatogu, vistiek šalta, bet nedrebant jau galima užmigti, o po valandos ir po dviejų pabudus vėl užmigti, o paskui, dešimtą, jau saulė šviečia į palapinę ir galima pradėti gyventi
Nepriklausomos atostogos, kur niekas nieko per daug nesureguliavo (vyrai vieni, arba su kitais vyrais, kažkaip kitaip ir nesigauna), baigiasi.
Laiptai ir didžioji dalis kitos mantos jau sukrauta į kabluką (teko išmontuoti iš vietų galinę ir keleivio sėdynes ir padėti į šoną), bakas užpildytas. Rytoj vakare keltas, iki kurio dar 240km, o paskui ilgas kelias per Daniją, Vokiečius ir Lenkiją namulio. Bandysiu ilgai negaišt, nes labai jau vieno žmogaus pasiilgau, kurio teoriškai neturėjau pasiilgti, bet gyvenimas toks įdomus dalykas...
Važiavau su kabluku 1400m aukštyje, gražiu Rv51 keliu. Jau truputį jautėsi, kad varikliui deguonies trūksta, ir dūmelis skalsesnis. Mišinio, t.y. kuro kiekio, ten gi niekas nepareguliuos automatiškai.
O ironiškoji, bet ir įdomioji istorijos dalis, kad grįžtu namo ir turiu savaitę laiko, per kurią reikia kažkur (turbūt ant lauko, nes yra strigusių automobilių) pakeisti mamos Xantijai pilną dirželio komplektą, sužiūrėti variklio, stabdžių ir pakabos būklę, pasirūpinti ratų ir padangų galimybe važiuoti be vibracijų ir kitų anomalijų didesniais greičiais, ir prasidės kitos, priklausomos atostogos. Nežinau tikslaus maršruto, nes vairuosiu ten, kur lieps šturmanė, automobilio savininkė, bet kažką, telefonu kalbant greta sėdinčiam žmogui, girdėjau apie Kroatiją, kalnus, Dubrovniką ir t.t.
Žodžiu, bus labai sunku pradėti rimtai dirbti paskui.
Dar paskui ateis kažkada sąskaitos norvegiškos, už kelius susimokėt. Nors vengiau tų mokamų, bet ne visada išeina, ir ne visada norisi. Tai gal paskatins dalinai dirbti. Ir, be to, visvien jie čia pigesni, nei Prancūzijoje
Registruotis
Prisijungti
DUK
Ieškoti
,nakvojom Bialogoroj ,nieko miesteliūkštis ,o ir jūra šalia .
Red
